Sveikas!
Nebegaliu tylėt, o gal ir nebenoriu. . . Kasdien man darosi sunkiau ir vis sunkiau, jau nezinau as gyvenu ar egzistuoju todėl dabar dienorašti, aš tau rašau..
Vos pramerkusi akis, griebiu telefoną į rankas, rašau tau, mano mažyti saulės spindulėli. Na taip tau juk dar pusė valandos miegot, bet laukiu nesulaukiu kol vel ekrane pamatysiu "Labas mažute, begalo pasiilgau". Ir aišku ateina ta nelemtoji 06:32 ir telefonas nesudreba... Tu eilinį kart pramiegojai... Ech... Miegaliau tu mano. MYLIU. Myliu tave, juk zinai.
Štai pagaliau sužybsi ekranas ir toji lauktoji sms jau čia. Iškart lyg akmuo nuo širdies nukrito, dabar jau ir pasidažyt galiu eit.  Ir štai 7... Arvis jau neduoda ramybės, nori jog išeičiau. Na taip, puikus draugas bet nenoriu niekur eit, nenoriu vel su juo pyktis... Pagalvojus jog mokykla nelauks, iškrentu pro duris ir tas gaivus vėjo gūsis sužadina sielą naujai dienai, kuri nebuvo tokia puiki kaip galvojau, kad bus... Na lyg ir nieko baisaus nenutiko... Pirmiausia aplaksčiau puse mokyklos, kol suradau kur vyks sauga, tada košmariškai pasijaučiau, nors čia jau nebekeista. Nebesuprantu kas man... Kasdien vis blogiau, tuoj visai sunyksiu. Na bet nenukrypsiu nuo temos... Pats baisiausias dalykas, kad nebuvo chemijos. Bet pla pla, Giedre, tu ir chemija??? Kas čia dabar? Na taip, žinau jog tai nesuderinami dalykai, bet bent kartą gyvenime aš ją supratau. Ir būtinai dabar jos turėjo nebūt? Nesąžininga  Tačiau visa tai išėjo tik į nauda, kaip pradinukei tebuvo 4ios pamokos. Šaunu ! Ir štai aš jau namie... Rode sidabrinės gervės apdovanojimus. Kad aš kadanors tokį gaučiau... Nors gal ir galiu. Visko gyvenime juk galiu pasiekt. Tereikia noro ir šiek tiek pastangų.
Viskas, matau, kad jau nusišnekėt pradedu, nors čia visai nekeista. :DDD Lekiu fizikos skaidres pabaigt daryt...
Myliu 
Giedrė.
|
Անձնագիր 
Անձնական հաղորդագրություն 
Հյուրատետր 
13:42 
